PLYTELIŲ SIŪLIŲ GLAISTAI

Kokybiški plytelių glaistai turi būti patvarūs, tolygios spalvos, atlaikantys dideles apkrovas ir žalingą aplinkos veiksnių poveikį. Jeigu išsirinkote vidutinio formato keramines plyteles (pvz., 20 x 20 cm) ir jos bus klojamos vidaus patalpose (pvz., virtuvėje ar tualete), kuriose išlieka pastovi temperatūra ir drėgmė, galite rinktis mažesnius reikalavimus atitinkančius glaistus. Tačiau nepamirškite, kad tokie glaistai mažiau atsparūs dilimui arba yra didesnio įgeriamumo, todėl laikui bėgant greičiau užsiteršia arba juose gali atsirasti trūkių. Knauf rekomenduoja neeksperimentuoti ir visada rinktis siūlių mišinius, atitinkančius aukštesnius parametrus, kad pageidaujamas rezultatas būtų ilgalaikis, o paviršiaus priežiūra – paprastesnė.

Atsižvelgiant į situaciją, rinkitės universalų glaistą Flexfuge Universal tarpams (1-20 mm), paruoštą naudoti glaistą Flexfuge Smart tarpams (2-20 mm), o jei grindų tarpai labai platūs ar kintančio pločio, būtent grindims skirtą glaistą Flexfuge Bodenspezial (2-50 mm). Šie glaistai puikiai tinka, jei planuojate juos naudoti plytelių dangai, kuri bus drėgnoje patalpoje, o ypač kai patalpoje įrengtas grindinis šildymas (pvz., vonioje ar garaže). Dėl sudėtyje esančių veikliųjų priedų ir plastifikatorių minėti glaistai kur kas geriau sukimba net su didelio formato (pvz., 60 x 60 cm) akmens masės plytelėmis. Elastingas plytelių glaistas būtinas ir lauko sąlygomis (pvz., balkone ar terasoje) esančiai plytelių dangai, nes turi vandenį atstumiančių ir biocidinių savybių, kurios užtikrina, kad siūlių užpildas nepraleis drėgmės po plytele ir neleis tamsioms pelėsio dėmėms subjauroti estetinio naujos dangos vaizdo.

Vis dėlto bene daugiausiai diskusijų kyla, kai reikia išsirinkti plytelių siūlių užpildo spalvą. Vienas svarbiausių kriterijų tai darant turėtų būti praktiškumas, nes, pasirinkus ryškią arba labai šviesią spalvą intensyviai naudojamiems ir užteršiamiems plotams (pvz., įvairių patalpų grindims ir dušo sienoms), puikus rezultatas gali džiuginti neilgai. Purvui, dulkėms ir muilo likučiams apnešant paviršius, ilgainiui plytelių glaistas papilkėja. Būtent dėl šios priežasties populiariausi yra įvairių atspalvių pilki ir rusvi glaistai. Nereikėtų pamiršti ir fakto, kad glaisto spalva gana stipriai keičia galutinį patalpos vaizdą. Užpildas, spalviškai stipriai kontrastuojantis su plytelėmis (pvz., tamsiai pilkas glaistas ir baltos plytelės), kurs margesnį, bet kartu ir griežtesnį dangos charakterį. Neretai kontrastingas glaistas pasirenkamas norint pabrėžti netradicinės formos, skaldytas ar šešiakampes plyteles. Jei glaistas bus artimas plytelių spalvai, jis leis išryškinti jų faktūrą ir raštą. Klijuodami margas, stipriai dekoruotas plyteles, iš didelės Knauf glaistų spalvinės paletės verčiau rinkitės neutralesnius, dangos foninę spalvą atitinkančius užpildus.

Prieš pradėdami glaistyti plytelių tarpus, įsitikinkite, kad jie vienodo gylio ir nėra likę klijų. Tai gali turėti įtakos spalvos vientisumui. Itin svarbu patikrinti ir plytelių paviršių švarą, nes, plaunant jas po glaistymo darbu, statybinės dulkės, dažai ir smulkūs prilipę klijų gabaliukai gali lengvai užteršti siūles.

Didžiausią įtaką užpildo tvirtumui, atsparumui aplinkos poveikiui ir estetiniam vaizdui turi tinkamas jo paruošimas. Siūlių užpildą ruoškite laikydamiesi tikslių proporcijų, nurodytų ant gaminio pakuotės. Vienai plokštumai stenkitės naudoti tos pačios gamybos partijos mišinį. Paruoštas skiedinys turi būti vienalytis, vientisos spalvos, „riešutų sviesto“ konsistencijos. Maišykite tik tiek glaisto, kiek sugebėsite sunaudoti greičiau nei per pusę valandos. Glaistymo darbus rekomenduojama pradėti ne anksčiau nei po 1–2 parų po to, kai buvo suklijuotos plytelės, nes plytelių klijai turi būti visiškai išdžiūvę. Nepagailėkite pastangų jau įrengtiems paviršiams apsaugoti. Jei turite galimybę, dažymo darbus planuokite po plytelių glaistymo. Svarbu paminėti, kad prieš glaistant būtina apsaugoti ir kokiais nors ypatingais elementais, pvz., blizgiais dažais, dekoruotas sienų plyteles.

Iš pradžių rekomenduojama glaistyti sienų plyteles ir tik tada imtis grindų. Taip grindis apsaugosite nuo nutiškusio glaisto ir nereikės skirti laiko horizontaliems paviršiams valyti. Kruopščiai patikrinkite, ar siūlių užpilde neliko duobelių ir ar jis gerai sukibęs su plytelių kraštais. Tokie defektai ne tik gadintų estetinį vaizdą, bet ir pablogintų plytelių eksploataciją, nes neužpildytuose tarpeliuose vėliau lengvai kaupsis drėgmė, nešvarumai ir pelėsis. Grindis glaistyti pradėkite nuo tolimiausio kampo ir judėkite išėjimo link. Norėdami pasiekti geriausią rezultatą, dirbkite tik su šviežiai paruoštu užpildu ir nenaudokite jo likučių.

Labai svarbu glaistą pradėti valyti tinkamu metu, kai siūlėse esantis užpildas jau yra apstingęs. Paprasčiausia tai nustatyti įvertinant, ar jo paviršius jau tapo matinis. Jei valyti pradėsite per anksti, galite išplauti per daug glaisto, jei per vėlai – užpildas jau bus sukietėjęs ir jo likučiai pernelyg stipriai prikibę prie dangos.

Pasistenkite išvengti vienos dažniausiai padaromų klaidų – valyti plytelių užpildą, naudojant per daug vandens. Pernelyg sudrėkęs glaistas, pakitus vandens ir cemento santykiui, gali nebesukietėti taip, kaip turėtų. Užpildas praras tvirtumą, o vietose, kuriose išsiplaus pigmentas, atsiras šviesesnių ruožų ir glaisto spalva taps netolygi. Šis defektas tampa ypač pastebimas, naudojant tamsesnių ir ryškesnių spalvų glaistus.

Plytelių užpildui plauti labiausiai tinka specialios daug vandens įgeriančios statybinės kempinės suapvalintais kampais. Naudojant paprastą buitinę kempinę ar šluostę, šį darbą atlikti kokybiškai bus sudėtinga. Dažnai praplaukite kempinę švariame vandenyje. Tai neleis šlapiems cemento likučiams nuo paviršiaus patekti į siūles ir užtikrins, kad užpildo spalva liks nepakitusi.

Baigiamasis plytelių valymo etapas – ant dangos po plovimo likusio matinio sluoksnio nupoliravimas. Šiam darbui patogiausia rinktis mikropluošto šluostes, tačiau tiks ir kiti pūkų nepaliekantys medvilniniai audiniai. Plytelių tarpų nepažeisite ir neužteršite tik tada, jei poliruoti pradėsite siūlių užpildui visiškai išdžiūvus ir sukietėjus. Nepriekaištingam rezultatui pasiekti naudokite cemento likučių valiklį Zementschleier-Entferner . Tinkamą koncentraciją pasirinkę pagal paviršių užterštumo lygį, nuo rūgštims atsparių plytelių paviršių be vargo pašalinsite statybinius nešvarumus. Naudoti cheminius valiklius galite ne anksčiau nei po dviejų savaičių.

Jungiamąsias deformacines siūles, kai jos jungia santechnikos įrenginį su plytelių ar kita danga, dažnai galima prilyginti kampinėms siūlėms. Paprastai sandūros siūlės paliekamos labai siauros arba jų nelieka visiškai, todėl dauguma atveju jos įrengiamos tik kaip dekoratyvinis elementas – kad būtu gražiau. Taigi silikoninis hermetikas netenka funkcionalumo. Kad hermetikas vis dėlto atliktų savo funkciją, jis turi kontaktuoti tik su dviem šoniniais paviršiais. Norint tinkamai įrengti tokią jungiamąją siūlę, reikia atitraukti įrenginį naudojant tarpines, į tarpą įdėti polietileninę drėgmei atsparią virvelę ir ją užteptini silikoniniu hermetiku Silikon Sanitär . Kitas galimas variantas – privesti klijuojamas plyteles, paliekant tarpą jau prie sumontuoto sanitarinio įrenginio. Siūlė taisoma taip pat, kaip aprašyta pirmiau.

Reikėtų nepamiršti, kad elastingos jungiamosios siūlės būtinos tose vietose, kur susiduria skirtingos medžiagos, pvz., plytelės su durų stakta ar durų apvadu.

Temperatūrinių siūlių paskirtis − suskirstyti didelio ploto konstrukcijas į mažiau įtemptus plotus, taip kontroliuojant ir numatant galimas trūkių vietas. Renkantis siūlių sandarinimo medžiagas, reikėtų įvertinti, kad siūles veikia tie patys išorės veiksniai, kaip ir plokštumas, kuriose jos įrengtos. T. y. temperatūrų kaita, UV spinduliuotė, krituliai ir pan.

Visų pirma temperatūrines siūles reikėtų formuoti per visą patalpos perimetrą ir durų angose. Joms įrengti gali būti naudojamos įvairios elastingos ir grįžtamąją deformaciją turinčios izoliacinės medžiagos. Temperatūrinei siūlei tarp plytelių įrengti dažniausiai naudojamas silikoninis hermetikas.

Kadangi Lietuvoje tai neapibrėžta, remiantis kitų šalių normatyviniais dokumentais, šildomųjų grindų plotas be skersinės temperatūrinės siūlės negali būti didesnis kaip 30 m². Jei vienas patalpos matmenų yra didesnis kaip 8 m, taip pat reikia įrengti temperatūrinę siūlę. Taip pat temperatūrinė siūlė įrengiama skersai patalpos, kai patalpos ilgio ir pločio santykis didesnis už 2:1. Jei danga bus stipriai veikiama saulės spindulių, pvz., balkone ar terasoje, temperatūrines deformacines siūles formuokite ir pildykite pasirinktu silikonu ne rečiau nei kas 5 metrus. Pasirinkus tamsių spalvų ir didesnio formato plyteles, tokio tipo siūles rekomenduojama rengti tankiau – kas 2,5 metro. Nepamirškite į tarpą įdėti polietileninės virvelės, kad silikonas sukibtų su dviem šoninėmis kraštinėmis ir tinkamai atliktų savo funkciją.

Klijuojant plyteles, būtina atkreipti dėmesį į jau esamas pagrindo konstrukcines deformacines siūles. Pagrinde esančios konstrukcinės deformacinės siūlės turi būti atkartojamos ir kituose sluoksniuose. Perimant rimtas, pvz., pastato, konstrukcines deformacines siūles, rekomenduojama naudoti specialius deformacinius profilius, pvz., gamintojo Migua. Perimant vadinamąsias temperatūrines siūles, pvz., betono, toje vietoje reikėtų suformuoti plytelių siūlę ir ją užpildyti hermetiku, t. y. silikonu, o ne cementiniu glaistu. Taip pat reikėtų stengtis, kad ant jau esamos pagrindo siūlės nebūtų tepami plytelių klijai. Jei tokioje vietoje įrengiamas hidroizoliacinis sluoksnis, siūlės vietoje rekomenduojama į hidroizoliacijos sluoksnį įplukdyti hidroizoliacinę juostą. Vėliau ant jos bus klijuojamos plytelės, atkartojant siūlę. Silikoninant siūlę, visų pirma siūloma siūlę gerai išvalyti ir į dugną įsprausti polietileninę virvelę, tada siūlę pripildyti silikono. Tada silikonas prikimba tik prie šoninių paviršių, bet ne prie dugno, todėl taip įrengta siūlė veikia tinkamai, o silikonas nepleišėja ir laiko ilgą laiką.