Knauf
Glaistais gali būti vadinami skirtingas funkcijas atliekantys produktai. Paprastai jų tinkamumą konkrečiu atveju lemia tai, kokio galutinio rezultato tikimasi, t. y., ar paviršiui keliami dideli lygumo reikalavimai. Pats „lygumas“ skirtingų meistrų ir užsakovų gali būti suvokiamas nevienodai. Todėl, kad būtų paprasčiau išvengti nesusipratimų, Knauf, remdamasi Vakarų Europos standartais ir patirtimi, Lietuvai adaptavo atitinkamas rekomendacijas ir siūlo rinktis Q1–Q4 paviršiaus glaistymo metodiką, pagal kurią paviršiai, ruošiami konkrečiai apdailai, skirstomi į paruošimo lygius.
Taikant šią metodiką, visų pirma reikia nuspręsti, kokia bus galutinė apdaila: klijuojamos įvairios plokštės ir plytelės, naudojami įvairių faktūrų dekoratyvieji tinkai, tapetai, dažoma pusiau blizgiais (matiniais) dažais. Tada reikėtų įvertinti esamą sienų ar lubų paviršių ir jo būklę: ar jis lygus ir tinkuotas, ar remontuotinas ir grubus. Apsisprendus, kokia bus apdaila, ir įvertinus paviršiaus būklę, lieka tik pasirinkti tinkamą glaistymo techniką – nuspręsti, ar užteks storesnio išlyginamojo sluoksnio, ar reikės vieno arba kelių plonų smulkaus glaisto sluoksnių.
Tam, kokį glaistą ir techniką rinktis, įtakos turi ir numatomas apšvietimas: natūralus, intensyvus dirbtinis, krintantis statmenai į plokštumą ar palei plokštumą. Tik visa tai įvertinus ir nusprendus, koks paviršiaus paruošimo lygis bus taikomas, galima rinktis glaistą.
Glaistymas nėra toks paprastas procesas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kad jis būtų suprantamesnis ir kad meistrų atliktas darbas atitiktų užsakovų lūkesčius, verta vadovautis jau minėtos Q1–Q4 glaistymo metodikos rekomendacijomis, pagal kurias paviršiai suskirstomi į kelis kokybės lygmenis: Q1, Q2, Q3 ir Q4. Tai padės pasiekti bendrą sutarimą, kokias medžiagas naudojant ir kokias darbo operacijas taikant galima pasiekti sutartą paviršiaus paruošimo kokybę.
Pavyzdžiui, Q1 paviršiaus paruošimo lygio užteks, jei planuojama ant sienos klijuoti plyteles ar natūralius akmenis. Ant tokios sienos gali matytis darbinės tinko žymės, plyšeliai ir siūlės. Jei sieną planuojama dekoruoti tinku ar gruoblėtais pluoštiniais tapetais, reikės Q2 paviršiaus paruošimo lygio, tačiau ir tokia siena gali turėti nelygumų. Kitaip tariant, ruošiant paviršių Q1 lygiu, įprastai tinko ar betono paviršiai nėra glaistomi, o esant gipso kartono konstrukcijoms glaistu užpildomos tik siūlės. Ruošiant paviršių Q2 lygiu, cementiniai, kalkių ir cemento tinko bei betono paviršiai glaistomi ištisai, gipsinio tinko glaistyti nereikia, o gipso kartono konstrukcijų plokščių siūlės dar kartą nuglaistomos platesne juosta.
Q3 – dažniausiai Lietuvoje taikomas paviršiaus paruošimo kokybės lygis. Taip paruoštus paviršius galima dengti įprastais tapetais, dažyti matiniais dažais ir pan. Q4 lygis pasitelkiamas, kai paviršiai ruošiami ypač smulkios struktūros tapetams ar blizgiems dažams.
Glaistant visą paviršių, darbo procesą sudaro keli žingsniai:
Kiek darbinių žingsnių reikės atlikti konkrečiu atveju, priklauso nuo pagrindo rūšies. Vienaip dirbama su gipso kartono, paviršiais, dengtais įvairių rūšių tinkais, kitais statybiniais pagrindais, dar kitaip – su remontuojamais paviršiais. Tai, kiek prireiks žingsnių, lemia ir pageidaujamas galutinės apdailos lygis, nustatomas pagal Q1–Q4 paviršiaus paruošimo standartą.
Rinkoje galima rasti labai daug naudoti paruoštų glaistų. Nors visi jie panašūs, bet kartu ir labai skirtingi. Panašūs tuo, kad yra paruošti naudoti ir dažniausiai tinkami įprastos oro drėgmės vidaus patalpoms. Skirtingi – sudėtimi, kuri gali lemti galutinio darbo rezultatus.
Glaistų sudėtis:
Renkantis glaistą, būtina atsižvelgti į jo sudėtį ir suprasti, kad nuo jo užpildo rūšies, smulkumo, rišiklio ir cheminių priedų priklauso, kokiu storiu galima glaistą dengti, koks bus jo slysmas (t. y. ar jį glaistyti bus lengviau, ar sunkiau), ar lengva bus apdoroti (šlifuoti) jo paviršių. Pagal patogumą dengti storesniu ar plonesniu sluoksniu glaistus galima skirstyti į:
Pagal užpildo rūšį glaistus dar galima skirstyti į įprastus ir lengvuosius. Lengvieji glaistai taip pat gali būti ir išlyginamieji, ir baigiamojo sluoksnio, ir universalūs.
Kuo lengvieji glaistai ypatingi? Jie mažiau suslūgsta džiūdami, be to, jiems būdingos mažesnės sąnaudos, palyginti su įprastais glaistais. Tačiau būtina įsidėmėti, kad lengvuoju glaistu padengtas paviršius dažniausiai bus minkštesnis.
Glaistų komponentai ir jų deriniai lemia jų fizines savybes. Kietesni glaistai sunkiau šlifuojami, minkštesni, smulkesnio užpildo (smulkių miltų) – palyginti stipriau suslūgsta ir netinka, kai reikia suformuoti storesnį glaisto sluoksnį, todėl jie paprastai naudojami baigiamajam glaisto sluoksniui.
Mažesnės frakcijos, arba smulkiagrūdžiai, glaistai (pvz., marmuriniai), nušveitus išsiskiria ypač glotniu paviršiumi, tačiau juos nepatogu dengti storesniu sluoksniu, prireikus išlyginti pagrindo nelygumus. Su stambesnės frakcijos glaistais, priešingai, patogiau išlyginti paviršių nelygumus, bet jie gali būti sunkiau šveičiami, o tokiais glaistais padengtas ir nušveistas paviršius dažniausiai atrodys rupus, bus netinkamas dažams ar kitai baigiamajai apdailai, kuriai reikia ypač lygaus pagrindo.
Dėl visų šių paminėtų priežasčių vis dar gana dažnai, ruošiant tą patį pagrindą keliais darbo žingsniais, naudojami keli skirtingos sudėties glaistai, pvz., kalkių cemento tinko paviršius iš pradžių dengiamas išlyginamuoju glaistu, tada vienu ar dviem smulkiagrūdžio baigiamojo glaisto sluoksniais. Nors gali pasirodyti, kad taip išvengiama įvairių problemų ir suformuojamas geriausiai paskirtį atitinkantis paviršius, tai nėra pati geriausia praktika. Padengus paviršių galutiniu glaisto sluoksniu ir pradėjus jį šveisti, atsiranda nemaža tikimybė, kad paskutinį dengtą sluoksnį prašveisite ir atsivers kitos sudėties išlyginamojo sluoksnio glaisto struktūra (paprastai stambesnės frakcijos), kuri dažniausiai skiriasi nuo baigiamojo sluoksnio. Dėl to gali susidaryti įvairūs paviršiaus defektai (dėmės ir pan.), kurie ypač išryškės atlikus dažymo darbus.
Kad tokių nesklandumų pavyktų išvengti, visiems darbo žingsniams rekomenduojama naudoti vieną ir tą patį glaistą. Tada visi glaisto sluoksniai bus vienodos sudėties bei frakcijos, o tai neleis susidaryti prasišveitimo efektui, galinčiam atsirasti naudojant skirtingus glaistus.
Glaistą, tinkamą naudoti visiems darbo žingsniams, Knauf specialistai vadina universaliu glaistu. Jam būdinga vidutinio stambumo frakcija (dalelių dydis), juo lengva palaikyti reikiamą sluoksnio storį, o džiūdamas jis mažiau susitraukia („susėda“) nei smulkesni glaistai. Tokio glaisto kietumas yra vidutinis, todėl jį patogu šveisti. Glaistas tinkamas ruošiant įvairius paviršius: tiek Q3 lygiu, kai visas gipso kartono paviršius glaistomas plonu sluoksniu, tiek Q4 – kai vienu kartu reikia suformuoti ne plonesnį nei 1 mm storio glaisto sluoksnį. Be to, naudojant universalų glaistą patogiau komplektuoti būstui įrengti ar remontuoti reikalingas medžiagas, neprireikia kelių rūšių glaisto planuojant dengti skirtingus paviršius: gipso kartono plokštes, gipso ar kalkių ir cemento tinko paviršių, betono konstrukcijas.
Glaistą dengti galima dviem būdais: rankiniu ir mašininiu. Dirbant rankiniu būdu, produktas dengiamas glaistykle, todėl gali būti sudėtinga iš pirmo karto suformuoti tinkamą storesnį sluoksnį, kai paviršius ruošiamas pagal Q4 kokybės lygį arba remontuojamas senas ir grubus sienų ar lubų pagrindas. Glaistant rankomis, dažniausiai gali prireikti kelių sluoksnių.
Dirbant mechanizuotai arba voleliu, gana nesudėtinga padengti paviršių storesniu glaisto sluoksniu: sumažėja darbo žingsnių ir sutaupoma laiko. Tai leidžia išlyginti, neatkartojant paviršiaus nelygumų, ir siekti aukščiausio paviršiaus paruošimo lygio Q4. Glaistant mašininiu būdu patogiausia naudoti universalius glaistus.
