Ypatingam remontui – ypatingos priemonės

Pastatų fasadai – tarsi jų „oda“ – diena iš dienos turi atlaikyti kaprizingų orų pokyčius, kritulius arba kepinančius saulės spindulius, oro taršą, dulkes ir įvairiausius mechaninius pažeidimus. Neišvengiami ir senėjimo procesai – jie ypač matomi ant tinkuotų fasadų ar cokolių. Ilgainiui ant tinkuotos plokštumos susidaro teršalų dėmės, pirminė spalva išblunka, praranda intensyvumą, apdaila ima trupėti ir sluoksniuotis. Jeigu fasadai tinkamai prižiūrimi, atmosferinių veiksnių išprovokuoti pažeidimai atsiranda žymiai vėliau, tačiau, jeigu pastato išore nesirūpinama – pasekmės gali būti skaudžios.

Kad ir kaip būtų, remonto darbai yra neatsiejama pastatų eksploatacijos dalis. Tačiau tai, kada prireiks remonto ir kokio pobūdžio bei masto jis bus, gali lemti šie aspektai: ar statybai parinktos tinkamos medžiagos, ar darbai atlikti kruopščiai ir taisyklingai, ar tvarkinga buvo pastatų priežiūrą. Kartais, atnaujinant fasadą, gali prireikti tik fragmentiškai koreguoti problemines vietas, kartais – kardinaliai suremontuoti visą plokštumą. Visais atvejais būtina išsiaiškinti pažeidimų priežastis ir jas pašalinti: labai dažnai dėl oro taršos, dulkių, nepalankaus klimato ar drėgmės nukenčia pastatų išvaizda, tačiau šie veiksniai gali sukelti ir rimtų pažeidimų. Pvz., pastato sienose besikaupianti drėgmė paveikia ne vien fasadus, bet ir vidaus patalpas. Esant tokiai padėčiai, reikėtų naudoti ypatingas medžiagas, nes įprasti produktai su šia užduotimi gali ir nesusidoroti.

Kai sienos drėksta arba yra veikiamos druskų, joms gelbėti naudojami sanuojamieji tinkai. Nuo paprastų tinkų jie skiriasi didesniu porėtumu: poros juose sudaro daugiau nei 25 % medžiagos struktūros, o susirišusio tinko užpilde – per 40 %. Tai esminė savybė, suteikianti sanuojamiesiems tinkams gebėjimą izoliuoti sienas ir fasadus bei apsaugoti juos nuo žalingo druskų ir drėgmės poveikio.

Sanuojamųjų tinkų veikimo principas tiesiogiai susijęs su dideliu kiekiu oro porų, kuriose ir vyksta druskų, ištirpusių drėgmėje, kristalizavimosi procesas. Drėgmė išgaruoja, druskų kristalai lieka „uždaryti“ sanuojamojo tinko struktūroje, o pats tinko paviršius ilgai išlieka sausas ir nepažeistas.

Drėgmės šaltiniai būna skirtingi: tai arba pažeistos ar pasenusios hidroizoliacijos padarinys, arba vamzdynų pažeidimų, prastos ventiliacijos ir kitų veiksnių rezultatas. Vis dėlto dažniausiai sanuojamieji tinkai naudojami seniems istoriniams pastatams, kurių sienų požeminėje dalyje nesaugo hidroizoliaciniai sluoksniai. Drėkstant požeminei daliai, vanduo kapiliarais transportuojamas į viršų – į sienos konstrukciją. Ilgainiui dėl to pradeda irti įprasti sluoksniai. Be to, vanduo iš grunto prikaupia įvairių vandenyje tirpių medžiagų, kurios kartu su vandeniu patenka į sienos konstrukciją. Vandeniui išgaravus jos lieka ir toliau ardo apdailos sluoksnius: esamus tinkus, dekoratyviuosius tinkus ar dažus.

Kovojant su drėgmės ir druskų sukeltais pažeidimais, reikia visada gerai įvertinti situaciją, suprasti, kokiu būdu vanduo patenka į konstrukcijas, daugmaž tiksliai nustatyti pažeistus plotus ir tik tada pasirinkti tinkamus remonto sprendimus.

Pirmiausia derėtų tvarkyti sienos požeminę (vertikalią) ir horizontalią hidroizoliacijas – taip neleisite vandeniui patekti į vidų. Sutvarkius hidroizoliaciją, būtina be jokio gailesčio pašalinti visus pažeistus tinko sluoksnius (net iki 2 cm gylio iškrapštyti mūro siūlių mišinį). Visi šie sluoksniai, nors atrodantys dar pusėtinai gerai, yra įsigėrę druskų, tad ateityje tik kels naujas problemas.

Kita užduotis – pasirinkti tinkamus sanuojamuosius tinkus. Būtina naudoti šio tipo tinkus, nes, kai siena susiduria su tokio masto problemomis, bet kokie kiti standartiniai gaminiai netiks: net naujai įrengus hidroizoliacinius sluoksnius, siena vis dar bus įdrėkusi ir įsigėrusi druskų, o šios ir toliau ardys naujuosius sluoksnius.

Sanuojamiesiems tinkams būdingas ypač didelis poringumas, geras vandens įgeriamumas ir atsparumas druskų ardomajam poveikiui, tad jie geba efektyviai džiovinti sienas ir savo porose sulaikyti susikristalizavusias druskas. Kadangi sanuojamojo tinko sulaikytos druskos negali kirsti visų sluoksnių ir „išlįsti“ į paviršių, taip užtikrinamas dekoratyvių sluoksnių saugumas ir ilgaamžiškumas. Tačiau, jei nėra sutvarkoma hidroizoliacija, naujas sanuojamojo tinko sluoksnis yra ir toliau sočiai maitinamas ir perpildomas druskų. Joms susikristalizavus ir susikaupus tinko sluoksnyje, sanuojamasis tinko poveikis gali susilpnėti arba visai išnykti (procesą galima palyginti su filtro veikimu). Kai taip atsitinka, reikia ir vėl numušti sanuojamojo tinko sluoksnius ir dengti naujus. Būtent dėl šios priežasties nepaprastai svarbu pasirūpinti hidroizoliacija – kitaip tik veltui bus sugaištas laikas, skirtos investicijos ir pastangos.

Labai svarbu, kad visi sluoksniai – ir gruntiniai, ir pagrindinio tinko, ir dekoratyvūs – būtų atsparūs drėgmės ir druskų žalingam poveikiui. Neverta ieškoti vieno „stebuklingo“ produkto, tinkamo visoms problemoms išspręsti, tačiau tikrai protinga pagalvoti apie efektyvią tarpusavyje suderintų produktų sistemą.

Knauf panašiais atvejais siūlo kelias sistemas. Kurią rinktis? Atsakymą turėtų padiktuoti konkreti situacija ir poreikis.

Jei užterštumas druskomis nėra ypač didelis, pagrindiniam „darbiniam“ sluoksniui galima rinktis inovatyvų produktą Popo . Įdomi šio produkto savybė ta, kad, padengtas ant sienos, jis pučiasi ir didina savo tūrį, todėl sumažėja jo sąnaudos.

Klasikinis ir patikimas variantas – kelių, tarpusavyje suderintų produktų sistema. Viena tokių – sudaryta iš gruntinio, pagrindinio ir paviršinio sluoksnių – Stens Haft , Stens Grund ir Stens Hell . Ją galima rinktis ir tada, kai druskų koncentracijos didesnės, tačiau pagrindinio funkcinio sluoksnio storis turi sudaryti minimaliai 20 mm.

Ypač sunkiais atvejais, kai užterštumas ypač didelis ir sanuojamaisiais tinkais problemos spręsti nebeįmanoma, siūloma rinktis visiškai inovatyvią sanuojamųjų plokščių sistemą. Jos principas toks: prie sunkiai žeidžiamo pagrindo smeigėmis ir specialiais klijais pritvirtinama sanuojamoji plokštė, kuri kaip galingas filtras sugeba sutraukti ypač didelius kiekius druskų. Šiai plokštei būdingas visiškas kapiliarų nebuvimas, o tai reiškia, kad per ją netransportuojama drėgmė ir druskos. Taigi ant plokštės įrengtas apdailos sluoksnis išlieka saugus, nes fiziškai atskiriamas nuo pažeistų sienos sluoksnių.

Drėgmės ir druskų sukeltų pažeidimų tvarkymas – nemažas darbas. Pradėti remontą visada reikėtų nuo kruopščios ir profesionalios patirtų pokyčių bei žalos analizės. Kiekvienas objektas ypatingas, tad konkrečiam pastatui sanavimo metodiką ir sistemas parinkti galima tik gerai įvertinus padėtį.

Kadangi sanuojamosios sistemos skirtos gana rimtoms problemoms spręsti, o, norint jas įrengti, reikia tiek profesinių žinių, tiek patirties, tiek kruopštumo, geriausia, kad tokius darbus atliktų savo veiklą išmanantys specialistai. Nors pasiruošti mišinius darbui nėra sudėtinga, tačiau juos dengiant, dėl ypatingos sanuojamųjų tinkų porėtos struktūros, nesunku suklysti. Todėl tik specialistai tiksliai žinos, kaip visapusiškai gerai atlikti tokio pobūdžio darbus.